Aukščiausių rezultatų Akstė siekia ir sporte, ir moksle

Šį kartą kalbiname puikiai besimokančią Šiaulių sporto gimnazijos auklėtinę, kuri nuo vaikystės žaidžia žolės riedulį ir savo ateitį sieja su sportu. Tai – Akstė Žąsinaitė. Trenerė Genutė Juodienė sportininkę apibūdina kaip labai tvirtą, užsispyrusią, nebijančią darbo. Na, o mes paklausėme Akstės, kaip jai sekasi suderinti mokslus su sportu, apie laisvalaikį ir ateities planus.

Kada pradėjai sportuoti žolės riedulį. Kiek žinau, atvykai iš Joniškio, prieš tai žaidei ten. Kuo patraukė ši sporto šaka?

Sportuoti žolės riedulį pradėjau nuo vaikystės. Metais net negalėčiau įvardinti viskas prasidėjo nuo mamos. Mama buvo žaidėja, vėliau tapo trenere ir įkūrė komandas Joniškyje. Tik išmokus negriūnant vaikščioti įbruko man lazdą ir tiesiog mušinėjau kamuoliuką. Vėliau visad pasiimdavo į treniruotes ir vėliau net nebūdavo minčių praleisti nors vieną treniruotę. Tad mano pirmoji trenerė ir buvo mano mama Birutė Ežerskytė-Žąsinienė. Beaugant daug varžybų neturėjau, nes mano mieste nesusidarė merginų komanda. Žaidžiau su berniukais. Kai noro turi, viskas tinka.

Papasakok apie savo dieną. Ar lieka laiko pramogoms su merginomis iš komandos ar bendramoksliais?Turime per savaitę 10 treniruočių, tai tikrai daug. Maždaug visad yra ta pati rutina. Atsikeli, pavalgai, tuomet 3 pamokos, vėliau leki į rytinę treniruotę, po to pietūs, o po jų dar 3-4 pamokos. Pamokos baigiasi maždaug 16-16:30. Apie valandą lieka laisvo laiko, tai tuomet apsitvarkau bendrabutyje gautą kambarį, šiek tiek apžiūriu namų darbus ir ruošiuosi į vakarinę treniruotę. Grįžusi pavalgau ir kimbu į mokslus, o savaitgaliais, jei nėra varžybų ir trenerė išleidžia, važiuoju namo. Draugams laiko lieka tik savaitgaliais… Ir tai jei būna varžybos, tai retai kada susimatom.

Esi viena iš šešių moksleivių Šiaulių sporto gimnazijoje, kuri gavo stipendiją už gerą mokymąsi. Sakyk, kaip pavyksta suderinti sportą ir mokslus?
Derinti sportą ir mokslus tikrai nėra lengva. Jeigu nesiseka mokykloje, o vėliau dar pavargsti nuo treniruočių, tai tikrai nėra noro vakarais sėdėti prie pamokų. Dažniausiai po vakarinės treniruotės leidžiu sau neilgai pailsėti ir vėliau darau namų darbus. Žinoma, dažniausiai iki išnaktų. Kartais trūksta to miego, bet visą gyvenimą neprisimiegosi. Jei nori kažko pasiekti, tai dažniausiai tenka kažką ir paaukoti. Mano atveju šiek tiek miego ir laiko, kurį galėčiau skirti draugams ar nereikšmingiems dalykams.

Pasakyk iš savo patirties, juk ne taip jau lengva gauti gerą pažymį ir būti viena geriausių moksleivių gimnazijoje, ypač, kai tenka daug sportuoti? Gal mokytojai atlaidžiau žiūri į aukštus rezultatus demonstruojančius sportininkus?

Dėl mokytojų, tai galiu šį faktą paneigti, jog dėl geresnių sportinių rezultatų rašo aukštesnius balus. Mokykloje visi lygūs, visi tokie patys, visi paprasti. Mokytojams svarbu išmokyti dalykus. Žinoma, su sportininkais šiek tiek sunkiau, nes turime po dvi treniruotes į dieną, dažnai tenka dalyvauti varžybose, išvažiuojame ir į stovyklas, tad kartais tikrai pritrūkstame to laiko. Mūsų mokytojai šiuo atveju yra supratingi, skiria ir konsultacines valandas. Žodžiu, reikia turėti noro, rodyti pastangas ir paaukojant laiko savarankiškai padirbėti.

Kokie tavo ateities planai? ar mėginsi susieti savo gyvenimą su sportu ar turi kitokių minčių?

Dėl ateities tai sunku ką ir bepasakyti. Kas diena keičiasi nuomonė, bet be sporto jau tikrai gyvent ir nebegalėčiau, tad manau jog tikrai gyvenimą ir toliau siesiu su sportu.