Petras Astrauskas – vienas pirmųjų šiauliečių, kurį prieš daugiau kaip keturis dešimtmečius sužavėjo regbio sporto šaka. Prabėgus tiek laiko, išmėginus žaidėjo ir trenerio karjeras, aplankius daugybę pasaulio šalių, iškovojus daugybę medalių ir taurių, patyrus pergalių džiaugsmo ir pralaimėjimo kartėlio P.Astrauskas sako – „Reikia šiek tiek sustoti, atsikvėpti ir susikoncentruoti dar nenudirbtiems darbams“.

P.Astrauskui 60-mečio proga įteiktas aukso medalis – „Už nuopelnus Lietuvos sportui“.

Vienas iš pirmųjų

Šiau­lie­čius su reg­bio spor­to ša­ka 1973 m. su­pa­žin­di­no jau­nas gy­dy­to­jas te­ra­peu­tas Fe­lik­sas Paš­ke­vi­čius. Me­di­kas vi­suo­met jau­tė aist­rą spor­tui. Neįp­ras­tas ova­lus ka­muo­lys, keis­ti var­tai, at­ro­dan­tys lyg H rai­dė, dvi ko­man­dos po 15 žai­dė­jų, be­si­gru­mian­čios ant ža­lio­sios ve­jos dėl kiek­vie­no sta­dio­no cen­ti­met­ro – tuo me­tu ši spor­to ša­ka šiau­lie­čiams at­ro­dė eg­zo­tiš­ka. Nuo to lai­ko šiau­lie­čiai „už­si­krė­tė“ reg­bio vi­ru­su, o mies­tas iki šiol va­di­na­mas reg­bio sos­ti­ne. Pir­mo­ji vy­rų reg­bio ko­man­da bu­vo pa­va­din­ta „Gė­lu­va“, o po me­tų ga­vo „Vai­ro“ var­dą, ku­ris iš­li­ko iki šių die­nų.

Nuo pat pir­mos tre­ni­ruo­tės „Vai­ro“ klu­bui at­sto­va­vęs Pet­ras Ast­raus­kas ir da­bar gy­ve­na reg­biu. Po ar­mi­jos, bū­da­mas 22 me­tų, jis grį­žo į Šiau­lius, pri­si­jun­gė prie su­bur­tos reg­bio ko­man­dos ir pra­dė­jo at­sto­vau­ti „Vairui“.

„Tuo metu po armijos dirbau mėsos kombinate, kombinatas turėjo sporto salę, mes toje salėje žaisdavome krepšinį. Tuo metu Feliksas Paškevičius per visą miestą ėjo, nešiojo skelbimus, kiekviename kombinate kabojo į regbio treniruotes kviečiantys skelbimai. Tai buvo nematyta sporto šaka. Kai nuėjau į pirmą treniruotę – nedvejojau, man labai patiko, tokia vyriška sporto šaka. Pirmiausia rungtyniavome Lietuvos antrajame divizione. Pirma pergalė pasiekta buvo prieš Jonavos „Azoto“ komandą. Šiame mače aš pelniau pirmuosius savo taškus. Per tiek metų daug ką pamiršau, tačiau jausmo, kai pirmą kartą rungtynėse pelnau taškus dar ir dabar pamenu. Tuo metu dar buvo už kamuolio įnešimą į įskaitinį plotą keturi taškai, o ne penki kaip dabar“,- prisiminimais dalinosi P.Astrauskas.

Vyras pasakoja, kad dabartinis regbis ir tas, kurį jie žaidė prieš keturis dešimtmečius – skiriasi, tačiau išliko ta pati idėja ir entuziazmas. „Be tokių žmonių, kurie iš entuziazmo darė, būrė, stengėsi, nieko nebūtų išėję. Dabar tiek metų galime džiaugtis, kad turime tokią sporto šaką. Dabar regbis, kaip ir visos sporto šakos lyginant su anais laikais tapo greitesnis. Ištobulėjo pats žaidimas, taktikos. Visiškai kitaip žaisdavome anuomet ir kaip žaidžiama dabar. Dabar daugiau dirbama su kamuoliu. Braižas panašus, tačiau viskas kitkas pasikeitė“,- teigė P.Astrauskas.

Per žaidėjo ir trenerio karjerą P.Astrauskas iškovojo daugybę medalių, taurių, kurias ir suskaičiuoti sunku. Sudėjus žaidėjo ir trenerio karjerų trofėjus, P. Astrauską galime vadinti vienu iš tituluočiausių regbistų Lietuvoje.

(P.Astrauskas (trečias iš kairės) vienoje iš pirmųjų treniruočių)

Dalinasi patirtimi

1973 metais P.Astrauskas pradėjo žaisti regbį, o 2000-aisiais baigė žaidėjo karjerą. Dar būdamas 49 metų žaidė pagrindinėje „Vairo“ komandos sudėtyje. Dar rungtyniaudamas pradėjo ir trenerio karjerą. Buvo „Vairo“ komandos antrasis treneris, teko dirbti ir su vyrais, ir su paaugliais, ir su vaikais. Dabar, būdamas 63 metų P.Astrauskas apsisprendė – baigia trenerio karjerą sporto mokykloje „Klevas“. „Užtenka tiek daug veiklos – dabar galėsiu ramiau susikoncentruoti į tai ką darau. Regbis – mano gyvenimas, todėl nuošalyje neliksiu. Buvau „vairietis“ ir juo liksiu, padėjau, padedu ir padėsiu įvairiausiais klausimais, jei tik prireiks pagalbos klubui. Mano patirtis manau dar pravers, tačiau viskas bus ramiau nei iki šiol buvo“,- pasakojo P.Astrauskas.

Pastaruosius kelerius metus P.Astrauskas regbio pa­slap­ti­mis ir pa­tir­ti­mi, ku­rią su­kau­pė per vi­są klu­bo gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį, il­gą spor­ti­nin­ko ir tre­ne­rio kar­je­rą daugiausia dalinosi su jaunąja regbistų karta.„Už­sis­py­ri­mo rei­kia, dar­bo daug įdė­ti, kad pa­ts bū­tum ge­ras žai­dė­jas. Reg­bis – tik­rų vy­rų spor­to ša­ka, to­dėl pa­sta­ruo­ju me­tu la­bai daug vai­kų ir paaug­lių no­ri ją spor­tuo­ti. Rei­kia su­ge­bė­ti juos su­do­min­ti, su­teik­ti jiems užim­tu­mą, kad ne­nuei­tų klyst­ke­liais, o spor­tuo­tų. Tik taip ga­li­ma išug­dy­ti ge­rus žai­dė­jus. Su vaikais labai sunku paskutiniais metais buvo rasti kalbą. Vaikai pasiutę, klausyti nenori, daugybė įvairių technologijų, kompiuterių, todėl labai sunku juos sudominti, užkabinti, kad jis pamiltų šią sporto šaką“, – pa­sa­ko­jo P. Ast­raus­kas.

Įskiepijo meilę sportui

Pirmenybėse „Vairo“ komandai buvo sunku. Vyras pasakoja, kad buvo ir daugiau nusivylimo nei džiaugsmo akimirkų, tačiau jie nenuleido galvų ir stengėsi vis gerinti žaidimą.

„1976 metais balandžio mėnesį išvykome į Rusiją, Sevastopolį, į treniruočių stovyklą. Ten iš viso prabuvome mėnesį laiko. Mūsų komandos vadovas Vytautas Karalevičius turėjo gerus ryšius su Sovietų Sąjungos čempionų Maskvos „Fily“ komandos treneriais. Kai mes atvykdavome, jų treneriai sustatydavo grafikus, mums padėdavo treniruotis. Kai ten pabuvome, iš karto pasimatė progresas. Jau po pirmų metų stovyklos mes iškovojome teisę žaisti pirmajame divizione Lietuvoje. Ten mus treniruodavo pagal visai kitą sistemą nei buvome įpratę. Tai buvo sunkios, rimtos treniruotės tris kartus per dieną. Gerai mus ten nuvaikydavo, tačiau nesiskundėme, buvome užsigrūdinę ir nuvykę ten dirbti“,- pasakojo P.Astrauskas.

Kaip ir kiti regbio žaidėjai, Petras į treniruočių stovyklas veždavosi sūnų Nerijų, tačiau regbis jo neužkabino. „Sūnus lankė plaukimą, po to futbolą, tad aš jo ir specialiai ir nelaužiau, kad rinktųsi tą pačią sporto šaką. Dabar jis gyvena Londone, yra įkūręs salės futbolo komandą „Šiaulietis“, kurioje žaidžia garsūs futbolininkai, tokie kaip Tomas Kančelskis, Vitalijus Daniličevas. Jų komanda rungtyniauja Anglijos aukščiausioje lygoje. Smagu, kad jis užsiimdamas verslu randa laiko ir sportui, nesvarbu kokiai sporto šakai, kad ir ne regbiui, bet meilę sportui jam įskiepijau“,- džiaugėsi P.Astrauskas.

„Vai­ro“ reg­bio ko­man­da pir­mą kar­tą Lie­tu­vos čem­pio­ne ta­po 1982 m. (P.Astrauskas – vidurinėje eilėje, ketvirtas iš dešinės)

Įsimintiniausios pergalės

Vie­na svar­biau­sių per­ga­lių per kar­je­rą P. Ast­raus­kas įvar­di­ja 1989-1990 m. iš­ko­vo­tą tei­sę žais­ti aukš­čiau­sio­je Ta­ry­bų Są­jun­gos ly­go­je. Iki tol „Vai­ro“ eki­pa žai­dė pir­mo­jo­je ly­go­je. Įspūdingiausias pasiekimas pradėjus trenerio karjerą – kai buvo Lietuvos vyrų regbio rinktinės antrasis treneris. Tuomet rinktinė iškovojo 18 pergalių iš eilės oficialiuose mačuose. „Tai neoficialus pasaulio rekordas, tačiau visos, net ir pačios galingiausios rinktinės žino apie mūsų pasiekimą. Labai didžiuojuosi, kad ir aš prisidėjau prie tokio pasiekimo“,- teigė P.Astrauskas.

Ke­tu­ris de­šimt­me­čius gy­vuo­jan­tis klu­bas ir žai­dė­jai tu­ri kuo di­džiuo­tis – pir­mo­sios „Vai­ro“ kar­tos spor­ti­nin­kai di­džio­sio­mis rai­dė­mis įra­šy­ti reg­bio is­to­ri­jo­je. Daug­kar­ti­niai Lie­tu­vos reg­bio-15 ir 7 čem­pio­nai, SSRS spor­to meist­rai, Lie­tu­vos reg­bio tau­rės lai­mė­to­jai, Eu­ro­pos čem­pio­na­tų ir Pa­sau­lio tau­rės da­ly­viai. Ne vie­nas šiau­lie­tis, prieš ke­tu­ris de­šimt­me­čius sa­vo gy­ve­ni­mą su­sie­jęs su reg­biu, su juo iš­li­ko iki šių die­nų. Gra­žiau­sius gy­ve­ni­mo me­tus pra­lei­dę aikš­tė­je, da­bar jie ug­do jau­ną­ją kar­tą, po­pu­lia­ri­na reg­bį, tre­ni­ruo­ja įvai­raus am­žiaus gru­pių ko­man­das, va­do­vau­ja rink­ti­nėms.

Paklaustas, kas lengviau, žaisti ar mokyti žaisti kitus, vyras nedvejodamas atsako: „Žai­dė­ju bū­ti leng­viau – žai­di ir ne­jau­ti įtam­pos, gal­vo­ji tik apie žai­di­mą, vyk­dai tre­ne­rių nu­ro­dy­mus, o kai esi tre­ne­ris, ner­vi­nie­si, nes at­sa­kin­gas už vi­są ko­man­dą, už kiek­vie­no veiks­mus aikš­tė­je“, – pa­sa­ko­jo P. Ast­raus­kas.

Pamatė pasaulio

Žaisdamas regbį su komandos draugais P.Astrauskas išmaišė visą tuometinę Sovietų sąjungą. „Žaidėme Sibire, Novokuznecke, Maskvoje, Krasnojarske, Uzbekijoje (Taškente), Gruzijoje, Ukrainoje. Po to Europos šalyse lankėmės su Lietuvos vyrų rinktine, kai jau buvau treneriu. Daug kur teko pabūti, pamatyti, jei ne sportas, kažin ar tiek apkeliauti būtų pavykę“,- prisiminimais dalinosi P.Astrauskas.

Per ilgus metus žaidžiant regbį pasitaikė įvairių nutikimų, kuriuos sportininkas ir treneris vis dar prisimina. „Atvykome į Charkovą. Užėjo tokia audra, kad negalėjo net autobusas pajudėti. Stadionas per kelias valandas tapo kaip ežeras. Organizatoriai susisiekė su Maskva, klausdami ką daryti. Jie pasakė, tegu atvažiuoja kitą kartą sužaisti rungtynių, o kelionės juk nepigios buvo, tad palaukėme kelias valandas ir žaidėme. Tiesiogine to žodžio prasme, plaukiojome po stadioną, žaidėme didelėje pelkėje tas rungtynes . Latvijoje nuolat iki kelių purve bridome, Radviliškyje žaisdavome ant sniego“,- pasakojo P.Astrauskas.

Pasak P.Astrausko, buvo daug momentų, kurių net nesinori ir prisiminti. „Būdavo net į aikštę nesinori išbėgti. Daug komandų čempionate – čempionatas užsitęsia, krinta snaigės, šlapdriba, rankos sustirę, kamuolį sunkiai bepagauni, tačiau žaisdavome, kovodavome. Dabar žaidėjai patiria daugiau traumų, mes buvome labiau užsigrūdinę, nebuvo pramogų, kompiuterių, todėl vienintelė pramoga – sportuoti, o dabar kai pasižiūri į jaunimą – nėra ką esant reikalui į armiją paimti“,- pasakojo P.Astrauskas.

Susitinka su treneriu

Net ir praėjus daugiau kaip keturiems dešimtmečiams nuo to laiko, kai F.Paškevičius įkūrė pirmąjį Šiauliuose regbio klubą, vyrai dar ir dabar bendrauja, palaiko ryšius. „Kasmet būna F.Paškevičiaus taurės regbio varžybos Šiauliuose, tai prieš kelerius metus atgaivintas turnyras, kuriame rungtyniauja daug vaikų komandų. Su pirmuoju treneriu susitinkame, pasišnekame, o pakalbėti yra apie ką, seni geri laikai, pati pradžia, kaip dabar ir kaip anuomet buvo. Jau daugiau kaip 40 metų pažįstami esame, kalbos niekuomet netrūksta“,- pasakojo P.Astrauskas.

„Petras – vienas pirmųjų žaidėjų komandoje. Jis klube iki šių dienų. Petras išvertus iš lotynų kalbos reiškia – Uola. Mano antras vardas Petras. Turbūt todėl mes taip gerai sutariame iki šių dienų. Pamenu, kai Petras išbėgdavo į aikštę, toks tvirtas, vien jo galingas stotas baugindavo priešininkus. Jis buvo vienas iš lyderių, pareigingas, valingas žaidėjas, turėjo gerą smūgį, neblogas snaiperis, reiklus sau ir kitiems“,- buvusį auklėtinį gyrė F.Paškevičius.

Dar turi parako

Net ir būdamas 63 metų, P.Astrauskas nesėdi vietoje. Dirba Rėkyvos „Savarankiškų gyvenimo namų“ prižiūrėtoju, o laisvu laiku – skuba į stadioną. „Nors jau 63 metai, dar nesijaučiu senas, dar yra parako, jėgų ką nors nuveikti, būti naudingu. Dar ir dabar rungtyniauju „Vairo“ klubo veteranų komandoje „Senasis Vairas“. Nuolat dalyvaujame čempionatuose, kur neblogai sekasi. Šią vasarą tris kartus tapome čempionais“,- pasakojo P.Astrauskas.

Klaipėdoje šią vasarą vyko Lietuvos paplūdimio regbio čempionatas, „Senasis Vairas“ buvo geriausi tarp veteranų. Palangoje vyko Sportas visiems žaidynių turnyras, ši komanda taip pat nepaliko vilčių varžovams. Jūrmaloje vyko Latvijos atvirasis regbio čempionatas, ten veteranų grupėje galėjo rungtyniauti vyrai nuo 35 metų.

„Mes sudėtį pastiprinom keliais sąlyginai jaunesniais žaidėjais ir nuvykome į Latviją. Nors mūsų ekipoje buvo daugelis gerokai vyresnių žaidėjų , nei kitose komandose, tapome čempionais. Taigi, buvau jaunas – žaidžiau regbį, po to pradėjau treniruoti, o dabar vėl jaučiu malonumą žaisdamas mylimą sporto šaką. Kur čia nupulsi, juk visas gyvenimas čia – be regbio nebeįsivaizduočiau savęs ir savo gyvenimo. Džiaugiuosi, kad regbis rado mane, o aš regbį“,- pokalbį baigė P.Astrauskas.

„Senasis Vairas” regbininkai nuolat skina pergales.